Hell

Viena skardinė alaus. Dvi. Trys. Keturios.
Purvas ant žemės man primena žmonių palikti nuodai ant kažkieno širdies.
Kartais širdis sustoja. Tada meti viską ir pasitrauki kol dar sugebi pastovėti ant kojų.
Viską ką padariau ir viską ką padarysiu yra tik tam , kad neprisiprašytum tokios tragedijos kaip aš į savo gyvenimą.
Dabar turiu sau atleisti ir eiti pirmyn nors nesu to verta.
Žinau , kad žmonės keičiasi todėl tavęs nekaltinu.
Bet tu paėmei peilį ir dūriai tiesei man į sielą.
Koke prasmė groti gitara su nutrūkusios stygom?
Koke prasmė laukti saulės ? Jai dangus paskendęs tamsoje.
Koke prasmė tęsti toliau ? Jai praeities nebeįmanoma ištrinti.
Koke prasmė laukti ? Jai žinai , kad gali laukti amžinai.
Koke prasmė spardyti negyvą žmogų ? Jai jis jau miręs viduje.

Penkios. Šešios. Septynios skardinės.
Man viskas bus gerai.
Ne šiandien. Ne rytoi. Bet kažkada bus.

Tiesa ta , kad man sunku. Man labai sunku.
Ir , kad ir koke stipri apsimesčiau būti mokykloje nebegaliu to daryti namie.
Nežinau kas atsitiko. Nežinau kodėl mano gyvenimas ir žmonės jame taip pasikeitė.
Mokykla man jau seniai nebuvo ta vieta į kuria tiesiog bijočiau eiti. Paprasčiausiai vieną dieną atėjau ir atrodo visi mane užsipuola. Visi turi ką pasakyti. Visi turi kažkokių neigiamų komentarų.
Niekada nesitikėjau , kad du mano geriausi draugai pradės taip manęs nekęsti.
Atrodo vieną dieną atėjau ir BOOM viskas manyje yra negerai.
Grįžusi namo nebeturiu jėgų būti su netikra šypsena todėl užsidarau kambaryje.
Kartais atrodo taip norisi kažkam išsikalbėti , bet pažiūrėjus į telefoną neturiu kam parašyti.
Visada sakau , kad man nereikia žmonių ir taip buvo laikas kai man jų nereikėjo , bet man sunku tai ištverti vienai. Tikriausiai pasikeičiau ir aš.
Vieni susilpnėja kiti sustiprėja. I guess..
Aš pastoviai sau sakau , kad liko tik keli mėnesiai ir viskas bus gerai , BET dabar man reikia išgyventi šiuos mėnesius. Šiuos negailestingus mėnesius ir jie tikrai nebus gražus.
Aš nenoriu turėti jokių problemų. Ar nenoriu daryti tų pačių klaidų kurias dariau praeityje. Seniau aš bandydavau kovoti ir gintis dėl kiekvieno dalyko.
Dabar aš noriu tapti nematoma ir tiesiog tyliai pasitraukti.

Man tik įdomu kodėl ? Kodėl aš ?
Atrodo kuo aš darausi stipresnė , laimingesnė ir labiau pasitikinti savimi visada yra kažkas kas mane pagriaus ant žemės.

Šiandien buvau pas senelius. Visada kai pas juos nuvažiuoju būna itin įdomu. Jie du keistuoliai kurie gyveno labai įdomų gyvenimą. Senelis vis dar važinėja su motoroleriu , dėvi odinius drabužius , geria taip pat kaip jaunystėje , turi daug tatuiruočių. Močiutė aprimus , bet nėra kaip kiekvieną nuobodi močiutė kuri sėdi dienų dienas ir verkia dėl to , kad greit ateis mirtis. Ji jos nebijo. Ji nebijo gyvenimo. ( Jiem abiem virš 70 ).
Grįžusi namo pradėjau mastyti. Iš tiesų pavydžiu tokiem žmonėm kurie nuo pat mažens yra pratinami prie tokių dalykų. Prie tos idėjos , kad gyvenimas yra sunkus. Kad tai nėra taip kaip rodo per filmukus. Nėra lengva pasiekti tai ko nori.
Man tėvai niekada nesakė kaip yra svarbu būti savimi. Nors galbūt jie nežinojo , kad man tai bus taip svarbu. Kai aš negaliu išreikšti savęs aš galiu sau nusilupti oda nes tai varo mane iš proto. Bet kuriuo atveju ir bet kokioje situacijoje pasirinkčiau save. Ir tai nėra todėl , kad esu savimyla nes tikriausiai kartais esu pati didžiausia savo priešė. Ir ne todėl , kad esu bejausmė ir man nerūpi kiti žmonės. Iš tikrųjų net nežinau kodėl , bet myliu šitą savo savybe. Dauguma su manim nepritars , bet vis dėlto at the end of the day turim tik save. Jai visą save atiduosim kažkam galų gale neturėsim nieko. O jai neturėsim savęs ir negalėsim savimi pasitikėti būsim nuėsti žmonių. Jie negailestingi. Ir jiem tikrai nerūpi pagalbos šauksmai.
Tikriausiai jai šiuos dalykus būčiau žinojusi ankščiau ir man tai būtu kalama į galvą nuo pat mažens nebūčiau padarius tiek daug klaidų.
Kartais man atrodo , kad turėjau gimti kitoje šeimoje. Kitoje šalyje. Kitokiomis aplinkybėmis.
Mano mama idealistė. Ji dirba grožio salone. Ji nemėgsta netvarkos. Nemėgsta namiškos šilumos. Jai atrodo , kad nupirktas daiktas neturi būti patrauktas iš savo vietos. Jai ant jos visą dieną neliestos lovos yra mažų įdubų tai reiškia aš tyčia ant jos trypiau. Jai pildama cukrų į puoduką keli neįmatomi trupiniai nukrito ant žemės bus iškeltas didelis skandalas. Tikriausiai jau sudariau nuomone , kad ji monstrė , bet kaip tėtis kažkada pasakė „ geresnės mamos aš tau tikrai nerasiu“. Ir jis buvo teisus.
Mano tėvai skiriasi kaip diena ir naktim. Tėtis panašus į mane. Mėgsta juoktis , kalbėti nesąmones. Nepriima visko taip rimtai ir visom keturioms pritaria , kad reikia daryti tai kas daro tave laimingu ir dėti ant tų kuriem tai nepatinka. Tikriausiai turėčiau būti dėkinga , kad atsigimiau į tėti. Ir tikriausiai be jo šie namai virstų į šaltą plastmasės gabalą.
Trumpai tariant dabar negyvenu tą gyvenimą kurį norėčiau gyventi. Norėčiau būti viena iš tu kurie gimsta šeimoje kurioje mėgstami senamadiški dalykai. Kurioje visi nebijo būti savimi. Kurie puoselėja senovines tradicijas , senovine rock‘N roll muzika. Kurie yra kaip akmuo. Kurie pasitiki vienas kitu. Tikriausiai tokios šeimos egzistuoja tik filmuose. O jai tokių yra realiam gyvenime tai aš tuos žmones labai gerbiu.
Neseniai apie tai kalbėjom su pussesere ir pagalvojau , kad savo vaikam būčiau visiškai kitokia mama. Norėčiau būti ta kuriai galima išsakyti visiškai viską. Nesvarbu ar tai rukimas ar gerimas ar nekaltybės praradimas ar tai kažkokio nelegalaus dalyko padarymas. Norėčiau būti pirmas žmogus kuris apie tai sužino. Norėčiau būti ta mama kuriai galima 5 valandą ryto paskambinti būnant nemalonioi situacijoi ir paprašyti parvežti namo. Ir aš žinai , kad tokios mamos egzistuoja nes aš pati tokia pažystu. Tai nereiškia , kad tai mama kuria patogu išnaudoti. Paprasčiausiai vaikui turėtu būti pasakytas limitas ir duotas pasitikėjimas kurį sulaužius reikia su didelėm pastangom jį susigražinti.

Wow tiek daug rašius nieko verto skaityti nepasakiau.. Whatever.
Just my random thoughts.

Kartais yra sunku susitaikyti su tuo kas atsitiko.
Kartais prisimeni , kad guli duobėje ir norisi verkti.
Kartais prisimeni kiek praradai ir suabejoji ar buvo verta.
Kartais prižadi , kad nebedarysi tos pačios klaidos nors žinai , kad negali to prižadėti.
Kartais sakai žmogui patarimus kuriuos nori pats iš ko nors išgirsti.
Kartais įsijungi dainą kuri tau primena kažką ko visiškai nenori prisiminti.
Kartais tau p*.
Kartais verki , bet vis tiek sakai , kad tau p*.
Kartais paprasčiau tiesiog nieko nesakyti.
Kartais gražus vaizdas per langą padaro daugiau naudos už kalbantį , jaučiantį žmogų.
Kartais prisimeni labai gražų momentą ir verki nes galvoji , kad tai niekada nepasikartos.
Kartais žiūri į praeitį lyg tai buvo kažkas nuostabaus nors iš tiesų gal net ir nebuvo.
Kartais meluojam ir pamirštam , kad tas melas nėra realybė.
Kartais norisi žiūrėti į vieną tašką.
Kartais norisi numirti.
Kartais Užgraužiam save su dalykais kurių negalim pakeisti.

Kartais klystam.
Kartais krentam.
Bet atsistojam , nusivalom kelius ir einam tolyn.

Realybė yra tokia , kad aš pasikeisiu. Realybė yra , kad aš amžinai nebūsiu auka.
Realybė yra ta , kad su laiku man bus p*. Visiškai.
Aš eisiu į priekį , kelyje pamatysiu tavo veidą ir net nesujudėsiu.
Nieko nepajausiu. Nes prisiminimai bus pakasti gilia giliai po žeme.
Kritikuok mane. Varyk. Pilk savo š. Aš tau nesakysiu nei žodžio. Neišeisiu nei garso.
Įdėsiu 0 pastangų kažką įrodinėti.
Enjoy the silence , asshole.
O visom tom k*rvom kurios neresi iš kailio mane apkalbinėti.
Realybė ir jum trenks per snukius. Aš išeisiu. Tada ieškosit kitų nesuvarytų žmonių ant kurių galėsit pilti savo nuodus. Tikėtina , kad po kiek laiko jum atsibos. O tada apsižvalgysit ir suprasit , kad norint pamatyti didžiausias šiukšles reikia pažiūrėti į veidrodį.

Aš tyliai einu į priekį. Ir nei vienas nepastebės kaip greitai pasieksiu viršų.
Ne už ilgo viskas keisis.
Aš galiu pakentėti šiuos paskutinius mėnesius pragare.
C‘mon gi buvau čia visą gyvenimą.
Bet tuom ir skiriasi mano ir jų gyvenimai.
Jie iškels didžiules scenas , bet nepajudės iš vietos.
Aš nieko nesakysiu. Bet jau esu ten kur jie manęs nepasieks.

Sėdžiu. Tamsoje. Su karšta arbata ir Lil Wayne muzika.
Sėdžiu su tiek daug neišsakytų minčių galvoje.
Jaučiuosi lyg keisčiausi ne dienom , o valandom.
Atrodo pagaliau pradedu mylėti save. Bet iki šiol to nepasakiau nes dažniausiai viskas sugriūna ta minute kai pasakau garsiai.
Anyway po gero savaitgalio labai daug supratau. Supratau , kad išreikšti save man reikia lygiai taip pat kaip beviltiškam romantikui meilės.
Kaip zuvim vandens. Kaip narkomanui narkotikų. Kaip žmogui oro. Kaip mašinai variklio.
Ne patys negriausi palyginimai , bet esmę pasakiau.
Supratau , kad jai reikėtų rinktis tarp savęs ir gyvenimo su mylimu žmogumi negalvodama pasirinkčiau save.
Savanaudiška , bet šiame gyvenime turi būti riklys , kad nebūtum suėstas kitų.
Meile aš nebetikiu ir tai nėra tik dėl to , kad tai įrodinėjama kiekvienoje fizikos knygoje. Tai todėl nes turiu nemažai patirties.
Būdama prie sudužimo ribos pradėjau tikėti , kad „mylimas žmogus“ gali pašalinti problemas.
Bet iš tikrųjų tai tik aptemdo akis. Ir kai tas žmogus pasitraukia su piršto spragtelėjimu krenti į pačią bedugnės gilumą.
Man gana. Neketinu daugiau tikėti žmonėmis. Noriu viską gyvenime pasiekti savo jėgomis.
Noriu milijoną kartų klysti , bet žinoti , kad klydau savu protu ir savais sprendimais.

Jai galų gale liksiu viena man viskas bus gerai.
Bent žinosiu , kad likau ištikima sau.
And the things i believe in.

Kaip norėčiau , kad aš jam nei kiek nerūpėčiau.
Žinau , kad dabar nėra viskas kaip buvo , bet matau , kad jis mato.
Ir permato mano netikrą šypsena. Įmato tą skausmą kurį iš visų jėgų slepiu.
Run away from me baby. Run away….
Norėčiau , kad jis į mane žiūrėtų su pasišlykštėjimu. Norėčiau , kad negalėtų pakęsti.
Norėčiau būti jo nemėgstamiausių žmonių sąraše. Pačiam viršuje.
Jau geriau jaustis kaip šūdo gabalas nei žiūrėti į tave ir vis dar matyti kažką idealaus.
Sunku kvėpuoti. Sunku mastyti. Aš net neturėčiau apie tai rašyti.

Bet nesusilaikau. Tai vienintelė vieta kur galiu lieti skausmą.
Lieti savo nuodingas mintis.

Myliu ir mylėjau. Negaliu nieko padaryti.
Tik šį kartą viskas kitaip. Man viskas gerai.
Aš žiūriu į tave ir matau žmogų kuris nori gyventi.
Su manim ar be manęs. Su tavim ar be tavęs. Gyvenimas nesustoja. Gotta move on.
Neneigsiu aš galėjau viską apsuksi. Galėjau viską sutvarkyti.
Bet tu ir aš niekada man neatrodė tikra. I opened my eyes yeah it was only just a dream…
Ta ilgai slėpta “meilė” atrodė labai graži. Bet apmaudu  , kad aš to niekada nenorėjau.
Myliu tave. Labiau nei įsivaizduoji. Bet tas jausmas turėjo būti niekada neišgirstas.

Tu nieko nepraradai. Čia aš praradau tikrą draugą. My loss. My folt.

Sėdžiu ir bandau įtikinti save , kad man nieko nereikia.
Bandau įdėti tą mintį , kad turiu pamiršti viską ir susikaupti ties mokslais.
Bandau pripratinti save prie tos minties , kad šiti ateinantys šeši mėnesiai bus sunkiausi iš visų.
Nesukontroliuosiu savo minčių.
Kartais būdama viena kambaryje nesukontroliuosiu tų emocijų.
Bet žinau , kad niekada neleisiu žmonėms manęs pamatyti sugriuvusios.
Aš įsidėsiu ausines į ausis ir nieko negirdėsiu.
Įžeidimai manęs nebepaveiks. Nes man nerūpi.
Mane paveiks tyla. Plėšys iš vidaus.

Bandysiu tai ištverti.
Visom keturiom kontroliuosiu savo pasaulį.
Viena. Kodėl ? Nes taip geriausi

Nekenčiu tavęs. Nekenčiu tavęs todėl nes privertei tavęs nekęsti. Todėl nes privertei atsiimti kiekvieną gerą žodį. Todėl nes viską sugriovei. Nes viską paskandinai liepsnose. Todėl nes suplėšei be jokio gailesčio lyg tau niekas niekada nerūpėjo. Lyg aš būčiau tau visiškas niekas. Ir pamiršai.
(Spjūvis tau į veidą) Enjoy mother fucker.
Nekenčiu viso šito. Nepaisant to , kad tu nevertas , jai galėčiau viską užbaigčiau su piršto spragtelėjimu. Nenoriu karo. Bet abu puikiai žinom , kad karo lauke palikčiau tave kraujuojantį.
Nesu bejausmė , bet ir nesu auka. Tikėjaisi , kad pamatysi mano skausmą ?
Cha. Pathetic you.
Niekada nesužinosi apie mano bemieges naktis. Ašarų jūras. Kraujuojančias rankas. Raudonas ir užtinusias akis.
Nesužinosi kas darosi mano galvoje kai pamatau tave. Nesužinosi , kad vis vien myliu.
Chi… dabar ta meilė nieko nereiškia. Viskas pavirsta į pikti ta minute kai atsimenu iš naujo.
Atsimenu kai su malonumu žiūrėjai man į akis ir pylei savo nuodus. Pylei kibirus šūdų. Bandei prieiti prie vieno iš didžiausiu mano kompleksų tik tam , kad pamatytum akyse suplyšusia siela.
Iš esmės nežinau ko tikėjaisi pasiekti? Tai tas pats kas spardyti negyvą žmogų. Koke prasmė ? Jai jis jau miręs viduje. Man nereikia kažko padaryti , kad tu kentėtum. Nes tyla tave patį nužudys.
Neketinu sakyti , kad linkiu tau laimės nes laimė pas šiukšles nevaikšto. Linkiu tau išvaryti tą demoną kuriam visiškai leidai užimti savo kūną. Linkiu pasikeisti. Būti tuo kuo tikiuosi kažkada buvai.

Papyliau š ant tavęs dabar laikas eiti.
Niekada negalvojau , kad padarysi tai ką padarei.
Tai arba padaro mane visiška debile arba tave pačia didžiausia šiukšle.